2012 m. birželio 12 d., antradienis

Rimantas Stanevičius

Herkaus Milaševičiaus nuotrauka



Šiandien gardžiuojuosi pati ir dalinuosi su jumis:


Rimantas Stanevičius
(reklamos agentūros "Milk" kūrybos direktorius): Klausimai atrodo sunkūs, nes jie visi suponuoja, kad visą laiką galėtum skaityti tik vieną knygą, valgyti tik vieną prieskonį (nebent jis indiškas), o tai, kas pykdo niekada negalės džiuginti. Man taip nėra. Mane viskas svaigina, man norisi visų prieskonių, o tas, ko šiandien nesuprantu, rytoj gali būti mano autoritetu.

Mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas?

Stringu jau su pačiu pirmu klausimu. O kas yra laisvalaikis? Kai neturi ką veikti arba esi neužsiėmęs? Tada tokio neturėjau nuo penktos klasės.
Ar laisvalaikis tai viskas, ką darai, kai nedirbi? Ar ką norėtum daryti, bet nebūtinai darai? Tada bėgimas, skaitymas, maisto gaminimas. Labiausiai iš jų darau bėgimą.

3 dalykai, dėl kurių gyventi gera?

Jų tikrai daugiau nei trys, bet gerai. Darbas, kuris nėra visai darbas, teigiami žmonės aplink ir geras balansas tarp pirmo ir antro.

Kas labiausiai svaigina?

Klaidos. Dar geriau - didelės.

Kas labiausiai pykdo?

Dėmesio fragmentacija. Dėl šiuolaikinio gyvenimo ypatumų neįmanoma susikaupti. Žinutės, skambučiai, el. laiškai ir t.t. nuolat tave per...

...atėjo pranešimas. Rimtai. Asta B. įkėlė naują nuotrauką... Kaip kvailys anądien Facebook’e žvaigždutėmis pažymėjau žmones, su kuriais daugiau bendrauju, kaip artimesnius draugus. Niekas nesakė, kad po to telefonas vibruos kas dvi minutes kaip atėjus naujam SMS su kiekvienu tų žmonių krustelėjimu socialiniame tinkle.

Tai va. Mane labiausiai pykdo dėmesio fragmentacija. Ironiška, nes technologija, sukurta tam, kad mums padėtų taupyti laiką, mane gaišina.

Pirmadienis ar penktadienis?

Pirmadienis. Nes tada matai, kiek daug gali nuveikti šią savaitę.
O penktadieniais - tik kiek nespėjai. (!!!)

Geriausias filmas?

Brolių Cohen’ų “Didysis Lebowskis”. Taip, žinau, labai “bachūriškas”. Bet dar ir labai saviironiškas. Be to, geras garso takelis, nerealūs personažai, puikūs aktoriai ir vaidyba. Tai filmas, kurį mačiau daugiausia kartų. Ir dar pažiūrėčiau. Šalutinis efektas - mintinai cituoji filmo dialogus ir užsisakinėji baltą rusą. Su pienu, ne su grietinėle. Taip kaip Jeff Bridges.

Jeigu būtum daiktas, koks?

Kempinė. Ta, kuri sugeria penkis litrus vandens, nors telpa į delną. Arba antena. Kuri gaudo daug kanalų ir atsitiktinius taksistų pokalbius.

Mėgstamiausias garsas?

Garsas “t”, kai mano dviejų metukų dukra šveplai bando pasakyti “s”.

Įdomiausia knyga?

Jei reikėtų išsirinkti mėgstamiausią rašytoją, būtų lengviau.
Juo būtų Kurt Vonnegut. Jei jo knyga - “Galapagai”. Nes priverčia pažiūrėti į save iš labai netikėto kampo.
Dar galėtų būti Robert Pirsig “Dzenas ir motociklo priežiūros menas”. Nes labai logiškai kalba apie Dievą, apie kokybę, apie kokybę kaip Dievą ir Dievą kaip kokybę.
Arba Gary Shteyngart “Super Sad True Love Story”. Nes kalba apie netolimą ateitį ir fantastiką padaro realesne ir baugesne už tikrovę.

Graži ar protinga?

Taip nebūna.

Kokie trys geriausi dalykai, kuriuos padarei savo gyvenime?

Užkasiau savo dukros (o gal reikėtų sakyti savo žmonos?) placentą kieme po obelimi.
Pirmame darbo pokalbyje pasakiau, kad moku daryti interneto puslapius. O tada teko iš tikrųjų išmokti.
Pakabinau vonioje veidrodį. Tokį su dideliu kreivu rėmu. Buvo sunku tiksliai kreivai išgręžti skyles.

Ko norėtum išmokti?

Piešti pieno puta ant kavos - daryti taip vadinamą latte art’ą, groti saksofonu, padaryti kick flip’ą su skeitu, arabų kalbą, buriuoti, spausti sūrį, klijuoti plyteles ir žaisti nardais.

Gražiausias vaizdas?

Man labai gražu, kai kuro rodyklė rodo pilną baką.

Laukiamiausias metų renginys?

Aš jų nelaukiu, bet jie vis tiek ateina. Tuoj ateis reklamos festivalis Kanuose. O tada rugsėjį bus Vilniaus maratonas.

Koks vaizdas ant tavo kompiuterio darbalaukio?

Nežinau. Jo nesimato per kalną failų ir direktorijų, kurių neprisiverčiu susitvarkyti tol, kol jos viena ant kitos neužlipa bent tris kartus.

Koks žmogus yra tavo autoritetas?

Buvo toks Michel de Montaigne. Jis sugalvojo, kad išmintis/žinojimas/idėja/tiesa negali būti kažkieno nuosavybe. Ji yra visų. Ir ji yra daug svarbesnė nei žmogus, kuris ją sugalvojo. Nuo antro kurso tai naudoju kaip pasiteisinimą neatsiminti žmonių vardų. Tiesas atsimenu, todėl dažnai praleidžiu tą tarpininką žmogų ir savo autoritetu laikau tam tikrą idėją.
Pastaruoju metu kartoju “doubt is good”. Neatsimenu, kur perskaičiau, bet esmė tokia: žmonės kažkodėl galvoja, kad turėti tvirtą nuomonę tam tikrais klausimais yra labai gerai. Jie bijo abejoti ir dvejoti, nes atrodytų silpni. Bet tvirta nuomonė nebūtinai yra gerai. Gal ji ir rodo pasitikėjimą savimi ir pan., bet ji ir apakina. Per ją nesimato jokių kitų galimybių.
Tai toks mano autoritetas šiandien.

Saldus ar sūrus?

Sūrus. Į šitą klausimą dažnai tenka atsakyti mergaitei, kino teatre pardavinėjančiai spragintus kukurūzus, todėl gerai žinau atsakymą. Sūrūs.

Mini ar maxi?

Mini. Nes nestorina. Lengviau prisiparkuoti. Jei nepatinka, greičiau baigiasi.

Jei dabar galėtum atsidurti bet kurioje pasaulio vietoje, kokia/kur ji būtų?

Maždaug -154.7199757°W, -54.6893865°S. Smalsu būtų bent minutei atsidurti lygiai kitoje Žemės rutulio pusėje, toliausiame taške nuo Lietuvos. Net jei tai kažkur Ramiajame vandenyne už Naujosios Zelandijos link Antarktidos.

Su kokia pasauline asmenybe (iš praeities arba dabarties) norėtum išgerti puodelį kavos?

Su John Cleese, vienu iš “Monty Python” ir pas mus rodyto “Folčio viešbučio” kūrėju. Tik jis britas, tai veikiausiai gertume arbatą.

2 komentarai:

  1. Ačiū už tokį puikų pašnekesį. Skaičiau su didžiausiu malonumu.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Įdomus žmogus! Sėkmės ;)

    AtsakytiPanaikinti