Andrius Užkalnis

Asmeninė A.Užkalnio nuotrauka

Šįkart 15 klausimų užduodu žurnalistui Andriui Užkalniui. Įvedus jo pavardę Google, Wikipedijoj radau labai juokingą aprašymą - "A. Užkalnis dažniausiai rašo Lietuvos rytui, portalui Alfa.lt, orientuojasi į žemo intelektualinio lygio auditoriją, mėgsta necenzūrinę leksiką."  - išties labai įdomu, koks gi žmogus primeistravo tokį sakinį:) Na, bet tiek to. Man Andriaus tekstai patinka, patinka ironija juose, tiesmukumas, stačiokiškas humoro jausmas. Patinka kampas, per kurį jis mato pasaulį. Patinka, nes visuomet žaviuosi intelektualų požiūriais, kurie yra išdėstyti nepraustos burnos žodeliais:)

Čia ir čia galite rasti A.Užkalnio tekstų.

O dabar - malonaus skaitymo;)


 Ką labiausiai mėgstate pabaigti?

Nuostabu, kaip jūs mane kiaurai matote. Mintys apie tęsimą ir baigimą man šiuo metu yra tarp tų, kurios užima daugiausiai vietos galvoje.

Aš labiausiai mėgstu baigti smulkius darbus. Iš to ateina po kruopelę sielos ramybės. Iškraustyti indaplovę. Pakloti lovą. Užpilti vandens filtrą. Pripilti pilną baką degalų. Čia, turbūt, yra tokio psichinio sutrikimo požymis. Jau spaudoje aptariau tą dalyką, kad mano kompaktinės plokštelės sudėtos pagal abėcėlę. Aš dukrų ausinių laidus atpainioju ir atmazgau, kad jie nebūtų sumazgyti. 

Tikriausiai, kai baigi smulkų darbą, jautiesi, kad kontroliuoji situaciją. Ta vidinė ramybė ateina iš situacijos kontrolės.

O kiti dalykai – pavyzdžiui, skaitymas, filmų žiūrėjimas, keliavimas, vairavimas – man mieliausi, kai niekada nesibaigia.

Kas labiausiai jus svaigina?

Jau ištisi metai mane svaigina Vilnius. Aš čia gyvenau daug metų, bet tik dabar, įsikūręs Senamiestyje, išmokau jį gerti ir piltis ant savęs rieškučiomis.

Gyventi Senamiestyje – tai lyg maudytis šampane kiekvieną dieną. Einu gatve ir žiūriu į sienas ir virš jų pakibusį tobulą vasaros dangų, ir negaliu patikėti, kad man gyvenime taip pasisekė.

Kai vairuoju į namus ir privažiuoju Maironio gatve prie šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių, nusileidęs iš Rotušės aikštės Savičiaus, Bokšto ir Išganytojo gatvėmis, ir vakare tos apšviestos bažnyčios iškyla iš už vienuolyno sienos, man toks jausmas, lyg smegenyse grotų muzika.

O dar mane žinote kas svaigina? Tas supratimas, neseniai atsiradęs, kad aš jau nugyvenau pusę gyvenimo, ir šiaip jau man liko ne taip jau daug, ir dabar yra mano laikas – aš galiu gyventi, kaip man suprantama ir atrodo reikalinga ir padoru. Ir labai mažai aplink liko žmonių, kurie mane galėtų naudingai pamokyti, pavyzdžiui, kaip turėčiau rašyti.  

Žinojimas, kad aš esu gyvenimo viršininkas, kuriam daug kas nepaaiškins, ir kuris gali leisti sau gyventi taip, kaip patinka, yra kaip narkotikas.

Bandančių mokyti ir kiauksinčių savo skystablauzdiškus patarimus yra nemažai, tiksliau, minios („juk viską šitą galima buvo pasakyti ir gražiai, neįžeidžiant“), bet labai išlaisvina žinojimas, kad aš ant jų, kaip čia gražiau pasakius, šikau ir dėjau. Kuo daugiau apie tai aiškinu, tuo labiau jie į tai reaguoja, tai aš, matyt, dar kurį laiką tikrai apie juos kalbėsiu. Čia turbūt kažkas atėję iš vaikystės. Aš gyvenau ir svajojau, kaip atkeršysiu kvailiams už jų kvailumą, už visas durnas šnekas. Keršto jausmas yra nuostabus jausmas. Kvailius nukenksminus (bent jau laikinai), pasaulyje lieka daugiau vietos protui.

Taigi, apie svaiginimą. Mane svaigina mano naujai atrastos galimybės erzinti ir siutinti kompleksuotų, primityvių, į debiliškus mokyklinius rėmelius įspraustų vidutinybių minią. Man patinka pirštų spragtelėjimais ją lodyti, priversti draskytis ir taškytis savo bejėgišku įsiūčiu. Neseniai Bernardinuose vienas autorius su manim polemizavo. Ir ką jūs galvojat? Atšliaužė savim patenkinta tikrųjų dvasios inteligentų pulkelis, ir viskas, ką jie gali išstenėti – tai, kad Užkalnio apskritai nereikia skaityti ir aptarinėti. 

Ko norėtumėt išmokti?

Be paprastų dalykų – kitų kalbų, lėktuvo pilotavimo – man labiausiai norisi išmokti vidinės disciplinos ir savo laiko organizavimo. Daug kas man sako, kad aš ir taip viską spėju, bet nepakankamai.

Aš negailiu laiko, kurį praleidžiu mirkdamas internete, Feisbuko komentaruose ir kitur, nes man reikia prisirinkti medžiagos, įvairiaspalvių proto ir kvailybės atspindžių. Tai mano molis, aš iš to lipdau. 

Ką šiuo metu skaitot?

Aš prisiminiau, kad neperskaičiau Stephen‘o King‘o The Dreamcatcher. Tai paėmiau nuo lentynos ir ėmiau skaityti.

Ko labiausiai bijot?

Man labai baisus dvasinis senatvės aspektas. Aš matau senstančius žmones ir mane baugina ne kūno silpnuma, o tai, kad dažnai žmonės nustoja domėtis aplinkiniu pasauliu, nustoja siekti ir jiems viskas pasidaro tas pats.

Dviese ar trise?

Nežinau, apie ką klausiate, bet žinoma, kad dviese. Kuo mažiau žmonių, tuo geriau. Kuo mažiau žmonių pokalbyje, tuo daugiau dėmesio pašnekovui. Žinote, kuo nuostabi meilė? Tuo, kad tuomet esi kito žmogaus dėmesio centre. Visas dėmesys – tik jums. 

Kokia dabartinė jūsų sąmonės būsena?

Aš agresyvus ir ramus tuo pačiu metu. Man labai gaila švaistomo laiko, ir nuo to darausi piktas laiko švaistytojų atžvilgiu. Tačiau paskui pagalvoju, kad esu vis tiek visko šeimininkas, ir pasidaro geriau, tada nusiraminu.

Kokie trys geriausi dalykai, kuriuos padarėte savo gyvenime?

Kad vaikystėje, kai man buvo 12, sugalvojau mokytis italų kalbą. Be jokios apčiuopiamos priežasties ir be numatomos naudos.

Kad 1991 m. sausio 13 dieną, tiksliau, naktį, dirbau Lietuvos Radijo studijose Konarskio gatvėje Vilniuje ir mane iš ten išmetė rusų desantininkai. Tokie atvejai labai praskaidrina sąmonę ir paskui netenka abejoti dėl to, kurią pusę užimti.

Kad sugalvojau palikti darbą BBC ir persikraustyti į Vilnių. Genialus sprendimas. Būtų dar genialesnis, jei dar anksčiau tai būčiau sugalvojęs, nors, antra vertus, gal grįžau pačiu laiku.

Kokie trys blogiausi dalykai, kuriuos padarėte savo gyvenime?

Nespėjau atskristi į tėvo laidotuves Vilniuje. Tuomet gyvenau Anglijoje. Galiu sakyti, kad tai nebuvo mano kaltė, bet vis tiek.

Visi atvejai, kai esu parodęs nedėkingumą. Net po dešimties, dvidešimties, trisdešimties metų man gėda dėl tų kartų, kai žmonėms nepadėkojau arba neparodžiau pakankamo dėmesio jų pastangoms ar geranoriškumui.

Visi atvejai, kai esu nuvylęs kitų žmonių pasitikėjimą ir viltis. Tegu net ir ne iš piktos valios. Nesvarbu. Vis tiek už tai man jau paruošti pataisos darbai pragare.

Koks žmogus yra jūsų autoritetas?

Stipriausi žmonės ir visi, kas turi stiprų, ryškiai išreikštą, užsispyrimą ir pareigos jausmą. Mano močiutė, kuri, sulaukusi 96 metų, iškeliavo į geresnį pasaulį šiemet, per visą gyvenimą taip niekam ir nenusileidusi ir neleidusi savęs niekam pastumti. Mano žmona, kurios supratimas apie pareigą yra plieninis.

Kokią pasaulio moterį norėtumėte pakviesti išgerti puodelio kavos?

Savo vyresniąją dukrą. Jai 14 metų, ji paauglė, ir mes nebebendraujame taip, kaip bendraudavom anksčiau. Ji gyvena su mumis vienam bute, aš matau ją kiekvieną dieną, bet dažnai taip atrodo, kad mes nebesusišnekam.

Koks mėgstamiausias jūsų filmas?

„Krikštatėvis“. Kiek žmonių atsako į šį klausimą lygiai taip pat?

Kurią kūno dalį norėtumėte apdrausti?

Savo bebro šypseną. Iš jos mane visi pažįsta.

Koks turėtų būti idealus jūsų vakaras?

Toks, kada niekur nereikia skubėti ir nereikia galvoti apie rytdienos darbus. Ir su tais žmonėmis, kuriems labai norisi su manim būti. Tikriausiai tai turėtų būti šiltas vasaros vakaras, pereinantis į naktį.

Kokį melą labiausiai norėtumėte išgirsti?

Kad tiek daug numečiau svorio, kad manęs nebeįmanoma atpažinti.

O šiaip visi melai turbūt yra nuostabūs, kai glosto ausį ir kai nuo jų išauga sparnai. Aš mėgstu kokybišką reklamą, nes ji meluoja taip, kad išgirdęs ją jautiesi geriau. Melas – tai tik kitas pavadinimas sąmonės jėgomis sumodeliuotam pasauliui.