Darius Ražauskas

Darius Ražauskas

"Aš visiems linkiu Laimės" - toks yra Dariaus Ražausko gyvenimo motto. Buvau išties labai laiminga, kai atradau šį žmogų ir jo seminarus. Juos esu peržiūrėjus beveiks visus - ir vis nenusibosta:) Labai norėčiau nors kartą paklausyti Dariaus gyvai - ir - dadam dadaaam -  ketinu tai padaryti Vėjų slėnio festivalyje! REKOMENDUOJU ir jums!

O dabar - 15 klausimų ir 15 atsakymų:

Ko labiausiai bijote?

Pragyventi gyvenimą veltui. Daugelis žmonių mirdami patiria didžiulį psichologinį stresą ir baimę, todėl, kad jaučia savanaudiškai nugyvento gyvenimo svorį. Kai Amerikoje padarė tyrimus su mirštančiais žmonėmis, klausdami, dėl ko jie labiausiai gailisi, atsakymas daugelio buvo paprastas – materialiems dalykams iššvaistyto gyvenimo. Žmonės mirties patale įvardija, kad labiausiai gaila nepraleisto laiko su vaikais ir artimaisiais, nepasakytų šiltų žodžių ir pinigams palaidoto laiko ir sveikatos.

Taigi bijau pasiduoti masei ir pragyventi gyvenimą dėl pinigų, o ne dėl kitų žmonių.

Kas labiausiai jus svaigina?

Galimybė padėti kitiems. Kai po paskaitų ar seminarų gaunu padėkos laiškus, kuriuose žmonės pasakoja apie pagerėjusius santykius šeimoje, sugrįžusį gyvenimo džiaugsmą ar pasitaisiusią sveikatą, negaliu nepatirti džiaugsmo ir pasitenkinimo darbu, kurį darau. Kitaip sakant, savo pašaukimo suradimas ir ėjimas tuo keliu yra mano narkotikas.

Kurią pasaulio moterį norėtumėte pakviesti puodeliui kavos?

Pirma – kavos aš negeriu (kofeinas stiprus narkotikas), antra – moteris, kurių vidinis pasaulis man įdomus, aš ir taip užkalbinu.

Didžiausia jūsų yda?

Puikybė ir tinginystė daryti nemėgstamus dalykus.

 3 dalykai, be kurių negalėtumėte gyventi?

Vedinė literatūra (transcendentinės knygos), O.G.Torsunov paskaitos ir knygos (www.torsunov.ru), bhakti jogų bendruomenės.

Ko norėtumėte išmokti?

Skaityti sanskritą (visi seniausi originalūs žmonijos raštai šita kalba), groti miridanga ir fisharmonija.

Didžiausia pagunda jums yra?

Vegetariški bhakti jogų saldumynai – karameliniai rutuliukai ir t.t..

Kuris žmogus yra jūsų autoritetas?

Jų keletas – daktaras O.G.Torsunov, svamis Šrila Prabhupada, psichologas O.Gadecki, guru Radhanatha Swami, Aurelijus Piešinas ir dar daugelis kitų, kurių gyvenimo kelias ar gyvas pavyzdys veda mane į priekį.

Maloniausias jūsų gyvenimo prisiminimas?

Neseniai vykęs mano darbinis vizitas į Čikagą. Tokio įdomaus ir šilto sutikimo negalėjau tikėtis. Žmonių imlumas ir atvirumas paskaitų medžiagai Amerikoje maloniai nustebino. Keletos Čikagos paskaitų vaizdo ir garso įrašus galite rasti mano svetainėje.

Talentas ar darbas?

Dirbti reikia darbą, kuriam esi gabus ir turi pašaukimą. Tik tada žmogus gali būti pilnai laimingas, kai realizuoja savo prigimtines savybes. Taigi – dirbti darbą, kuriame atsiskleidžia ir kitų labui panaudojamas tavo Talentas.

Dviese ar trise?

Kuo daugiau žmonių užsiima nesavanaudiška veikla tuo geriau. Pavyzdžiui, kartu keliese kartojama mantra yra veiksmingesnė ir galingesnė nei pavieniui.

  

Mini ar maxi?

Klausimas turėtų būti tikslesnis. Nes atsakymai galimi abu, viskas priklauso nuo vietos, laiko ir aplinkybių.

Kurią kūno dalį apdraustumėte didžiausia suma?

Kūną drausti pinigais kvaila. Visi kūnai laikini. Anksčiau ar vėliau visi paliksim savo „brangius kūnus“. Prisirišimas prie kūno, manau, yra pagrindinė šiandieninė psichologinė žmonijos problema. Iš tokio mąstymo, kad aš esu šitas kūnas ir kyla dauguma psichologinių problemų. Intelektualus žmogus turėtų blaiviai matyti situaciją ir suprasti, kad, kaip sakė A.Einšteinas, visatoje yra vienintelis pastovus dalykas -  nuolatinė kaita. Todėl prisirišti prie savo kūno - mažų mažiausiai kvaila. Rūpintis reiktų tikrais dalykais - savo charakterio keitimu ir proto įvaldymu, o ne greitai sugendančios ir niekam nereikalingos laikinos dėžutės apipavidalinimu. Vis tiek jos likimas aiškus į šiukšlinę (t.y. kapines).

Stipriausia jūsų savybė?

Noras dalintis (tikiuosi jis nedings).

Ką patartumėte Stilingai musei?:)

Kasdien atsiminti jog mirsi. Tada gyvenimas taps daug prasmingesnis ir įdomesnis, nes keisis veiksmai ir elgesys su aplinkiniais. Ir taip pat linkėti visiems laimės.

Taigi, visus gerus dalykus galite rasti Dariaus Ražausko svetainėje www.esujums.lt!

O aš labai labai siūlau pažiūrėti MOTERIMS čia - man labai labai patiko ir davė labai labai daug naudos!

Andrius Užkalnis

Asmeninė A.Užkalnio nuotrauka

Šįkart 15 klausimų užduodu žurnalistui Andriui Užkalniui. Įvedus jo pavardę Google, Wikipedijoj radau labai juokingą aprašymą - "A. Užkalnis dažniausiai rašo Lietuvos rytui, portalui Alfa.lt, orientuojasi į žemo intelektualinio lygio auditoriją, mėgsta necenzūrinę leksiką."  - išties labai įdomu, koks gi žmogus primeistravo tokį sakinį:) Na, bet tiek to. Man Andriaus tekstai patinka, patinka ironija juose, tiesmukumas, stačiokiškas humoro jausmas. Patinka kampas, per kurį jis mato pasaulį. Patinka, nes visuomet žaviuosi intelektualų požiūriais, kurie yra išdėstyti nepraustos burnos žodeliais:)

Čia ir čia galite rasti A.Užkalnio tekstų.

O dabar - malonaus skaitymo;)


 Ką labiausiai mėgstate pabaigti?

Nuostabu, kaip jūs mane kiaurai matote. Mintys apie tęsimą ir baigimą man šiuo metu yra tarp tų, kurios užima daugiausiai vietos galvoje.

Aš labiausiai mėgstu baigti smulkius darbus. Iš to ateina po kruopelę sielos ramybės. Iškraustyti indaplovę. Pakloti lovą. Užpilti vandens filtrą. Pripilti pilną baką degalų. Čia, turbūt, yra tokio psichinio sutrikimo požymis. Jau spaudoje aptariau tą dalyką, kad mano kompaktinės plokštelės sudėtos pagal abėcėlę. Aš dukrų ausinių laidus atpainioju ir atmazgau, kad jie nebūtų sumazgyti. 

Tikriausiai, kai baigi smulkų darbą, jautiesi, kad kontroliuoji situaciją. Ta vidinė ramybė ateina iš situacijos kontrolės.

O kiti dalykai – pavyzdžiui, skaitymas, filmų žiūrėjimas, keliavimas, vairavimas – man mieliausi, kai niekada nesibaigia.

Kas labiausiai jus svaigina?

Jau ištisi metai mane svaigina Vilnius. Aš čia gyvenau daug metų, bet tik dabar, įsikūręs Senamiestyje, išmokau jį gerti ir piltis ant savęs rieškučiomis.

Gyventi Senamiestyje – tai lyg maudytis šampane kiekvieną dieną. Einu gatve ir žiūriu į sienas ir virš jų pakibusį tobulą vasaros dangų, ir negaliu patikėti, kad man gyvenime taip pasisekė.

Kai vairuoju į namus ir privažiuoju Maironio gatve prie šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių, nusileidęs iš Rotušės aikštės Savičiaus, Bokšto ir Išganytojo gatvėmis, ir vakare tos apšviestos bažnyčios iškyla iš už vienuolyno sienos, man toks jausmas, lyg smegenyse grotų muzika.

O dar mane žinote kas svaigina? Tas supratimas, neseniai atsiradęs, kad aš jau nugyvenau pusę gyvenimo, ir šiaip jau man liko ne taip jau daug, ir dabar yra mano laikas – aš galiu gyventi, kaip man suprantama ir atrodo reikalinga ir padoru. Ir labai mažai aplink liko žmonių, kurie mane galėtų naudingai pamokyti, pavyzdžiui, kaip turėčiau rašyti.  

Žinojimas, kad aš esu gyvenimo viršininkas, kuriam daug kas nepaaiškins, ir kuris gali leisti sau gyventi taip, kaip patinka, yra kaip narkotikas.

Bandančių mokyti ir kiauksinčių savo skystablauzdiškus patarimus yra nemažai, tiksliau, minios („juk viską šitą galima buvo pasakyti ir gražiai, neįžeidžiant“), bet labai išlaisvina žinojimas, kad aš ant jų, kaip čia gražiau pasakius, šikau ir dėjau. Kuo daugiau apie tai aiškinu, tuo labiau jie į tai reaguoja, tai aš, matyt, dar kurį laiką tikrai apie juos kalbėsiu. Čia turbūt kažkas atėję iš vaikystės. Aš gyvenau ir svajojau, kaip atkeršysiu kvailiams už jų kvailumą, už visas durnas šnekas. Keršto jausmas yra nuostabus jausmas. Kvailius nukenksminus (bent jau laikinai), pasaulyje lieka daugiau vietos protui.

Taigi, apie svaiginimą. Mane svaigina mano naujai atrastos galimybės erzinti ir siutinti kompleksuotų, primityvių, į debiliškus mokyklinius rėmelius įspraustų vidutinybių minią. Man patinka pirštų spragtelėjimais ją lodyti, priversti draskytis ir taškytis savo bejėgišku įsiūčiu. Neseniai Bernardinuose vienas autorius su manim polemizavo. Ir ką jūs galvojat? Atšliaužė savim patenkinta tikrųjų dvasios inteligentų pulkelis, ir viskas, ką jie gali išstenėti – tai, kad Užkalnio apskritai nereikia skaityti ir aptarinėti. 

Ko norėtumėt išmokti?

Be paprastų dalykų – kitų kalbų, lėktuvo pilotavimo – man labiausiai norisi išmokti vidinės disciplinos ir savo laiko organizavimo. Daug kas man sako, kad aš ir taip viską spėju, bet nepakankamai.

Aš negailiu laiko, kurį praleidžiu mirkdamas internete, Feisbuko komentaruose ir kitur, nes man reikia prisirinkti medžiagos, įvairiaspalvių proto ir kvailybės atspindžių. Tai mano molis, aš iš to lipdau. 

Ką šiuo metu skaitot?

Aš prisiminiau, kad neperskaičiau Stephen‘o King‘o The Dreamcatcher. Tai paėmiau nuo lentynos ir ėmiau skaityti.

Ko labiausiai bijot?

Man labai baisus dvasinis senatvės aspektas. Aš matau senstančius žmones ir mane baugina ne kūno silpnuma, o tai, kad dažnai žmonės nustoja domėtis aplinkiniu pasauliu, nustoja siekti ir jiems viskas pasidaro tas pats.

Dviese ar trise?

Nežinau, apie ką klausiate, bet žinoma, kad dviese. Kuo mažiau žmonių, tuo geriau. Kuo mažiau žmonių pokalbyje, tuo daugiau dėmesio pašnekovui. Žinote, kuo nuostabi meilė? Tuo, kad tuomet esi kito žmogaus dėmesio centre. Visas dėmesys – tik jums. 

Kokia dabartinė jūsų sąmonės būsena?

Aš agresyvus ir ramus tuo pačiu metu. Man labai gaila švaistomo laiko, ir nuo to darausi piktas laiko švaistytojų atžvilgiu. Tačiau paskui pagalvoju, kad esu vis tiek visko šeimininkas, ir pasidaro geriau, tada nusiraminu.

Kokie trys geriausi dalykai, kuriuos padarėte savo gyvenime?

Kad vaikystėje, kai man buvo 12, sugalvojau mokytis italų kalbą. Be jokios apčiuopiamos priežasties ir be numatomos naudos.

Kad 1991 m. sausio 13 dieną, tiksliau, naktį, dirbau Lietuvos Radijo studijose Konarskio gatvėje Vilniuje ir mane iš ten išmetė rusų desantininkai. Tokie atvejai labai praskaidrina sąmonę ir paskui netenka abejoti dėl to, kurią pusę užimti.

Kad sugalvojau palikti darbą BBC ir persikraustyti į Vilnių. Genialus sprendimas. Būtų dar genialesnis, jei dar anksčiau tai būčiau sugalvojęs, nors, antra vertus, gal grįžau pačiu laiku.

Kokie trys blogiausi dalykai, kuriuos padarėte savo gyvenime?

Nespėjau atskristi į tėvo laidotuves Vilniuje. Tuomet gyvenau Anglijoje. Galiu sakyti, kad tai nebuvo mano kaltė, bet vis tiek.

Visi atvejai, kai esu parodęs nedėkingumą. Net po dešimties, dvidešimties, trisdešimties metų man gėda dėl tų kartų, kai žmonėms nepadėkojau arba neparodžiau pakankamo dėmesio jų pastangoms ar geranoriškumui.

Visi atvejai, kai esu nuvylęs kitų žmonių pasitikėjimą ir viltis. Tegu net ir ne iš piktos valios. Nesvarbu. Vis tiek už tai man jau paruošti pataisos darbai pragare.

Koks žmogus yra jūsų autoritetas?

Stipriausi žmonės ir visi, kas turi stiprų, ryškiai išreikštą, užsispyrimą ir pareigos jausmą. Mano močiutė, kuri, sulaukusi 96 metų, iškeliavo į geresnį pasaulį šiemet, per visą gyvenimą taip niekam ir nenusileidusi ir neleidusi savęs niekam pastumti. Mano žmona, kurios supratimas apie pareigą yra plieninis.

Kokią pasaulio moterį norėtumėte pakviesti išgerti puodelio kavos?

Savo vyresniąją dukrą. Jai 14 metų, ji paauglė, ir mes nebebendraujame taip, kaip bendraudavom anksčiau. Ji gyvena su mumis vienam bute, aš matau ją kiekvieną dieną, bet dažnai taip atrodo, kad mes nebesusišnekam.

Koks mėgstamiausias jūsų filmas?

„Krikštatėvis“. Kiek žmonių atsako į šį klausimą lygiai taip pat?

Kurią kūno dalį norėtumėte apdrausti?

Savo bebro šypseną. Iš jos mane visi pažįsta.

Koks turėtų būti idealus jūsų vakaras?

Toks, kada niekur nereikia skubėti ir nereikia galvoti apie rytdienos darbus. Ir su tais žmonėmis, kuriems labai norisi su manim būti. Tikriausiai tai turėtų būti šiltas vasaros vakaras, pereinantis į naktį.

Kokį melą labiausiai norėtumėte išgirsti?

Kad tiek daug numečiau svorio, kad manęs nebeįmanoma atpažinti.

O šiaip visi melai turbūt yra nuostabūs, kai glosto ausį ir kai nuo jų išauga sparnai. Aš mėgstu kokybišką reklamą, nes ji meluoja taip, kad išgirdęs ją jautiesi geriau. Melas – tai tik kitas pavadinimas sąmonės jėgomis sumodeliuotam pasauliui.

Rimantas Stanevičius

Herkaus Milaševičiaus nuotrauka

Šiandien gardžiuojuosi pati ir dalinuosi su jumis:

Rimantas Stanevičius (reklamos agentūros "Milk" kūrybos direktorius): Klausimai atrodo sunkūs, nes jie visi suponuoja, kad visą laiką galėtum skaityti tik vieną knygą, valgyti tik vieną prieskonį (nebent jis indiškas), o tai, kas pykdo niekada negalės džiuginti. Man taip nėra. Mane viskas svaigina, man norisi visų prieskonių, o tas, ko šiandien nesuprantu, rytoj gali būti mano autoritetu.

Mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas?

Stringu jau su pačiu pirmu klausimu. O kas yra laisvalaikis? Kai neturi ką veikti arba esi neužsiėmęs? Tada tokio neturėjau nuo penktos klasės.

Ar laisvalaikis tai viskas, ką darai, kai nedirbi? Ar ką norėtum daryti, bet nebūtinai darai? Tada bėgimas, skaitymas, maisto gaminimas. Labiausiai iš jų darau bėgimą.

3 dalykai, dėl kurių gyventi gera?

Jų tikrai daugiau nei trys, bet gerai. Darbas, kuris nėra visai darbas, teigiami žmonės aplink ir geras balansas tarp pirmo ir antro.

Kas labiausiai svaigina?

Klaidos. Dar geriau - didelės.

Kas labiausiai pykdo?

Dėmesio fragmentacija. Dėl šiuolaikinio gyvenimo ypatumų neįmanoma susikaupti. Žinutės, skambučiai, el. laiškai ir t.t. nuolat tave per...

...atėjo pranešimas. Rimtai. Asta B. įkėlė naują nuotrauką... Kaip kvailys anądien Facebook’e žvaigždutėmis pažymėjau žmones, su kuriais daugiau bendrauju, kaip artimesnius draugus. Niekas nesakė, kad po to telefonas vibruos kas dvi minutes kaip atėjus naujam SMS su kiekvienu tų žmonių krustelėjimu socialiniame tinkle.

Tai va. Mane labiausiai pykdo dėmesio fragmentacija. Ironiška, nes technologija, sukurta tam, kad mums padėtų taupyti laiką, mane gaišina.

Pirmadienis ar penktadienis?

Pirmadienis. Nes tada matai, kiek daug gali nuveikti šią savaitę.

O penktadieniais - tik kiek nespėjai. (!!!)

Geriausias filmas?

Brolių Cohen’ų “Didysis Lebowskis”. Taip, žinau, labai “bachūriškas”. Bet dar ir labai saviironiškas. Be to, geras garso takelis, nerealūs personažai, puikūs aktoriai ir vaidyba. Tai filmas, kurį mačiau daugiausia kartų. Ir dar pažiūrėčiau. Šalutinis efektas - mintinai cituoji filmo dialogus ir užsisakinėji baltą rusą. Su pienu, ne su grietinėle. Taip kaip Jeff Bridges.

Jeigu būtum daiktas, koks?

Kempinė. Ta, kuri sugeria penkis litrus vandens, nors telpa į delną. Arba antena. Kuri gaudo daug kanalų ir atsitiktinius taksistų pokalbius.

Mėgstamiausias garsas?

Garsas “t”, kai mano dviejų metukų dukra šveplai bando pasakyti “s”.

Įdomiausia knyga?

Jei reikėtų išsirinkti mėgstamiausią rašytoją, būtų lengviau.

Juo būtų Kurt Vonnegut. Jei jo knyga - “Galapagai”. Nes priverčia pažiūrėti į save iš labai netikėto kampo.

Dar galėtų būti Robert Pirsig “Dzenas ir motociklo priežiūros menas”. Nes labai logiškai kalba apie Dievą, apie kokybę, apie kokybę kaip Dievą ir Dievą kaip kokybę.

Arba Gary Shteyngart “Super Sad True Love Story”. Nes kalba apie netolimą ateitį ir fantastiką padaro realesne ir baugesne už tikrovę.

Graži ar protinga?

Taip nebūna.

Kokie trys geriausi dalykai, kuriuos padarei savo gyvenime?

Užkasiau savo dukros (o gal reikėtų sakyti savo žmonos?) placentą kieme po obelimi.

Pirmame darbo pokalbyje pasakiau, kad moku daryti interneto puslapius. O tada teko iš tikrųjų išmokti.

Pakabinau vonioje veidrodį. Tokį su dideliu kreivu rėmu. Buvo sunku tiksliai kreivai išgręžti skyles.

Ko norėtum išmokti?

Piešti pieno puta ant kavos - daryti taip vadinamą latte art’ą, groti saksofonu, padaryti kick flip’ą su skeitu, arabų kalbą, buriuoti, spausti sūrį, klijuoti plyteles ir žaisti nardais.

Gražiausias vaizdas?

Man labai gražu, kai kuro rodyklė rodo pilną baką.

Laukiamiausias metų renginys?

Aš jų nelaukiu, bet jie vis tiek ateina. Tuoj ateis reklamos festivalis Kanuose. O tada rugsėjį bus Vilniaus maratonas.

Koks vaizdas ant tavo kompiuterio darbalaukio?

Nežinau. Jo nesimato per kalną failų ir direktorijų, kurių neprisiverčiu susitvarkyti tol, kol jos viena ant kitos neužlipa bent tris kartus.

Koks žmogus yra tavo autoritetas?

Buvo toks Michel de Montaigne. Jis sugalvojo, kad išmintis/žinojimas/idėja/tiesa negali būti kažkieno nuosavybe. Ji yra visų. Ir ji yra daug svarbesnė nei žmogus, kuris ją sugalvojo. Nuo antro kurso tai naudoju kaip pasiteisinimą neatsiminti žmonių vardų. Tiesas atsimenu, todėl dažnai praleidžiu tą tarpininką žmogų ir savo autoritetu laikau tam tikrą idėją.

Pastaruoju metu kartoju “doubt is good”. Neatsimenu, kur perskaičiau, bet esmė tokia: žmonės kažkodėl galvoja, kad turėti tvirtą nuomonę tam tikrais klausimais yra labai gerai. Jie bijo abejoti ir dvejoti, nes atrodytų silpni. Bet tvirta nuomonė nebūtinai yra gerai. Gal ji ir rodo pasitikėjimą savimi ir pan., bet ji ir apakina. Per ją nesimato jokių kitų galimybių.

Tai toks mano autoritetas šiandien.

Saldus ar sūrus?

Sūrus. Į šitą klausimą dažnai tenka atsakyti mergaitei, kino teatre pardavinėjančiai spragintus kukurūzus, todėl gerai žinau atsakymą. Sūrūs.

Mini ar maxi?

Mini. Nes nestorina. Lengviau prisiparkuoti. Jei nepatinka, greičiau baigiasi.

Jei dabar galėtum atsidurti bet kurioje pasaulio vietoje, kokia/kur ji būtų?

Maždaug -154.7199757°W, -54.6893865°S. Smalsu būtų bent minutei atsidurti lygiai kitoje Žemės rutulio pusėje, toliausiame taške nuo Lietuvos. Net jei tai kažkur Ramiajame vandenyne už Naujosios Zelandijos link Antarktidos.

Su kokia pasauline asmenybe (iš praeities arba dabarties) norėtum išgerti puodelį kavos?

Su John Cleese, vienu iš “Monty Python” ir pas mus rodyto “Folčio viešbučio” kūrėju. Tik jis britas, tai veikiausiai gertume arbatą.