STILINGOS ASMENYBĖS: Eglė Sirvydytė

Eglė Sirvydytė

Nuotrauka Gintaro Jonaičio

Eglė Sirvydytė - psichologijos magistrė, skautė, patyrusi jaunimo stovyklų vadovė, projektų koordinatorė, lektorė, vokalistė, kompozitorė, atlikėja, scenos burtininkė - tokį aprašymą radau intenete. Ir išties - ji tokia... užburianti. Švelnūs bruožai, subtilus aprangos ir aplinkos pajautimas, kerintis balsas... 

Tikiu tais, kurie sako, jog žemas, ramus balso tembras reiškia seną, brandžią sielą. Perskaičius Eglės žodžius, tai tik pasitvirtina.

Prie ko esi labiausiai prisirišus?

Ak. Devynios galybės šilkjuosčių. Čia toks rimtas klausimas. Tiesiai aštriasmaige strėle į taikinį.

Toks lengvai absurdiškas yra šis žemiškasis gyvenimas šiuo klausimu. Gyveni ir supranti, kad turi mažų mažiausiai kelis tuzinus dalykų, prie kurių jučia-nejučia esi prisirišęs. Tai gerai, kad jučia. O jeigu nejučia? Pradedant mama ir tėčiu, močiutės Stagalėnais, senelio džeta, mieliausiais auskarais, baigiant dalykais, kurie neįvyko, o juk tikėjaisi, o juk šitaip tikėjaisi ir troškai, kad įvyktų, bet neįvyko, ir štai – nusivylimas, o tau šitaip sopa širdį, nes juk įsivaizdavai, kad bus taip, kaip nori... Ir prie ko tik mes (aš irgi) neprisirišam. Rimtai. Ar gi ne absurdas? Būna, žmogus tampa įkaitu savo minčių ar būsenos - pyksta ant kito dešimt metų, liūdi dar dvidešimt... Bet kokios sunkios tos virvės!

Todėl kasdien uoliai ir kantriai mokausi neprisirišti ir paleisti. Gyventi laimėj su tuo, ką turiu (?) ir ko neturiu (?). (Pastarieji turiu/neturiu irgi, ak, Pasaulio Didume, tokie sąlyginiai!) Stebiu savojo Didžiojo Ego troškimus ir sielvartus, kurie, iš tiesų, yra tokia didelė iliuzija.

Kas tau yra kūrybiškumas?

Sąmonės būsena. Itin didelį džiaugsmą keliantis žaidimas idėjomis, formomis, energija.

Ko norėtum išmokti?

Skraidyti parasparniu. Bet daug labiau - nuolankumo. Nesavanaudiškumo. Paprastumo. Dėkingumo... Oi, daug dalykų... :)

Ką laikai didžiausiu savo pasiekimu?

Tai kad geriau pasvarsčius, nė vienas dalykas, kuriuo džiaugiuosi nutikus, nėra vien tik mano pačios autorystėj. Kad ir štai, pavyzdžiui, galbūt nė negyvenčiau šioje žemėje ir šiame kūne, jei mama ir tėtis nebūtų susitikę tądien traukinio perone. Nebūčiau sugrojus tos pjesės ir gavus dešimtuko, jei kažkas nebūtų sukūręs  smuiko. Arba. Nebūčiau gavusi kažkieno laiško, jei nebūtų tokio daikto kaip internetas. Arba. Nebūčiau nuskridusi į Izraelį, jei teta Zina nebūtų man radusi darbo žydų šeimoj, su kuria keliavome po pasaulį. Ir taip toliau. Kitaip tariant, nė vienas mano pasiekimas, iš tiesų, nėra mano pasiekimas. Galbūt klaidinga yra tai, ką mes sutalpinam į tą pačią sąvoką. Nes juk oi kokia kyla didžiulė gunda-pagunda  atsigręžus atgal girtis, kad štai: AŠ ėmiau ir padariau. Aš  net nesu savo pačios autorė! :))) Ką jau kalbėti apie visą ištisą gyvenimą ir nutikimus, kurie susipynę, persipynę su kitais – matomais ir nepermatomais plika akimi reiškiniais, žmonėmis... Tai ir lieka nuolankiai džiaugtis, kad esu šito viso pasaulio neįtikimai mažas-didelis sraigtelis. Ir kad švyti saulė, kuri man nepriklauso, bet nuo jos priklausau aš ir ant palangės auganti... (tuoj pasakysiu)...Sinningia Leucotricha.

Kas yra tavo Vedlys?

Čiūju, jų yra ne vienas. :)

Geriausias filmas?

Tas, kuris įsirašė per mano rageną, ir yra dalis tos ilgos, praėjusių gyvenimų kino juostos.

Už ką tau žmonės dėkoja?

Kitas klausimas:).

3 stipriausios tavo savybės?

Kitas klausimas:).

Nuotrauka Viktorijos Naujokaitės

Nuotrauka Viktorijos Naujokaitės

Dėl kokių dalykų širdį užlieja džiaugsmas?

Pats didžiausias džiaugsmas užlieja atėjus į širdį ir dvasią suvokimams. Kurie kartais būna tokie overwhelming. Ir tada visada seka tas dvasios laisvės pojūtis. Viso ko tvarkos pojūtis. Aiškumo, ramybės ir tvarumo jausmas.

O visi kiti maži ir dideli džiaugsmai – jų labai daug iš tiesų. Kai joks debesis netemdo dvasios, tai jie – kožnam žingsny iš tiesų. Visi menki dalykai yra nemenki dalykai. Kiekviena maža pergalė prieš savo Didįjį Ego yra proga širdies festivaliui! :)))

Kas labiausiai tave pykdo?

:D

Tai kad jau seniai ant kažko pykau. Visa neteisybė, kuri su manimi jei ir nutinka, tai yra tikriausiai mano pačios kaltė ir man skirtos pamokos. Stengiuosi priimti nuolankiai, bet neatsakyti tuo pačiu. Tai nereiškia, kad visada lieku pasyvioj pozicijoj ir nieko nedarau. Tiesiog skiriu savo energiją kurti alternatyvą tam, kas atrodo neteisinga. Bet ne priešintis ar įžeidinėti, keršyti. Kitaip tariant, labiau patinka groti koncerte, kuomet judėjimas yra „už“ kažką, o ne „prieš“.

Priežastingumas yra apskritai sudėtingas reikalas. Dar neseniai diskutavome su itin protingu bičiuliu matematiku Edgaru, kad kintamųjų (kontroliuojamų ir nekontroliuojamų) yra neišmatuojama galybė. Ir vien jau dėl to dažnai sąmoningai rentuosi nuolankią „nežinojimo“ poziciją, vietoj to, kad  tariuosi žinanti, kodėl šis ar anas vyksta (su manimi, ar kitu). Negaliu pabėgt ir nuo svarstymų, ar proto prisirišimų prie vienos ar kitos tiesos, paradigmos, apibrėžimo... Ir tie, kurie mane pažįsta, tikriausiai dažnai mane girdi džiaugsmingai šūkčiojant atradus vieną ar kitą „tiesą“. Bet giliai viduje visad esu nežinojime. Ir stengiuosi jame išlikti. Todėl atsiprašau visų už visus savo įtikinėjimus :)))  Ir galiausiai renkuosi nepykti. Vien jau dėl to, kad tai destrukcija. O ir konstruktyvaus atoveiksmio formų yra pakankamai.

Būna, kad apima diždiulis liūdesys, ir dėl tų, kurie kenčia, ir dėl tų, kurie skriaudžia. Dėl pirmųjų kančios, ir dėl antrųjų... kančios taip pat. Nes tas, kuris yra sąmoningume ir laimėje, neskriaudžia ir neskaudina kitos gyvos būtybės.

Kažkada atėjo suvokimas, kad žmonės žudo ir žudosi (simboliškai ir ne tik), tik todėl kad nemoka kitaip. Arba jų nemokė, niekas neparodė kad galima kitaip, arba jie užmiršę savo esmę. Tai po šio, nušviesėjimo kažkur galvoj, dabar jau ir sunku pykti, net jei ir daug „neteisybės“ regiu.

Didžiausia prabanga, kurią sau leidi?

Ne(susi)planuoti gyvenimo. Leisti rytoj ir šiandien sau būti ten, kur labiausiai norisi, ar ten, kur esu labiausiai reikalinga. Dar didelė prabanga (galbūt kažkam pasirodys) dirbti tai, ką labiausiai mėgstu, groti, kurti ir tiesiog mokytis būti.

Ką labiausiai mėgsti pradėti?

Gaminti švarioje virtuvėje.

Rašyti į naują sąsiuvinį rugsėjo pirmąją (čia taip būdavo mokykloje).

Didžiausias apribojimas tau yra?

Tikriausiai tai, ką vadinu Didžiuoju savo Ego. Viliuosi, kad jis mažės ir mažės, ir pavirs į mažą vaivorykštę. Nes už jo ribų yra daug tirštesni pojūčiai ir kelis šimtus kartų aukštesnė vidinė kokybė.

Viskas sekasi, kai...?

Esu  ten, kur turiu būti. Veikiu tai, ką turiu veikti. Kai klausaus, girdžiu ir pasikliauju savo intuicija.

Kas labiausiai tave svaigina?

Meilė. Patirtys. Kartais knygos. Bet dažniausiai gyvenimas, patyrimai ir žinoma, muzika.

Ką darytum, jei nieko nebijotum?

Gyvenčiau nieko nebijodama. :)

Kas suteikia tau energijos?

Būtų klaidinga sakyti, kad tik maistas ar saulė, ar savirealizacija. Baigiau psichologijos studijas, ir ne kartą (ir ne kelis šimtus kartų) mačiau žmones, kurie nebeturi jėgų ir noro gyventi. Kurie nebeturi energijos ryte keltis iš lovos, nors ant stalo –  šviežiausi vaisiai ir daržovės, darbe –  puikūs darbdaviai ir kolegos, o namie – mylinti žmona. Už viso to slypi kur kas daugiau nei tik neuroniniai tinklai, kuriuos mokslas žino esant, stebi jų funcijas ir veikimą. Yra kur kas daugiau – dvasia, siela, arba ir tai ir tai... kurios turi savo subtilųjį būvį. Ir arba toji mūsų kiekvieno siela yra connected prie visos šitos Visatos/Dievo/(...) energijos, arba ne. Nuo to, mano galva, priklauso žmogaus draivas, esmė, prasmė. Taigi manoji irgi. Bet čia sudėtingi ir kartu labai paprasti dalykai. Ir ak, kaip nesinori tuščiažodžiauti.

O jei labai paprastai - vienu žodžiu, tai tikriausiai meilė ir yra ta energija.

100 g ko?

Migdolų sviesto! Nesuprantu, kodėl jis dar nėra prekė NR  1 lietuviškuose supermarketuose. Čia tiems, kurie galvoja apie naujas biznio šakas. Žinokit, visa Amerika miršta dėl šito išradimo! Aš  irgi.

Melodija, kurią niūniuoji?

Dabar? Galiu paniūniuot. Sol mi fa fa mi re do mi re rereee.

Kaip elgiesi, kai kas nors tave erzina? 

Kartais pabėgu, pasitraukiu iš tos situacijos. Bet jei reikia likti, stebiu save. Juokiuosi iš savęs. Mokaus padėkot tam, kuris parodo pirštu į mano silpnybę. Nes juk taburetė slysta iš po kojų tam, kuris ant jos užsikabarojęs. Jei neturi taburetės po kojom, tai ir nėra kaip prarast pusiausvyros.. Ar ne?:)

O Eglę aplankyti ir pasveikinti su gimtadieniu galite birželio 26 dieną vyksiančiame koncerte 
(mmpsuf | brokenchord @ maironio 7)
arba "Whatansu" jaunimo stovykloje, kurioje ji bus kartu su Mindaugu Vidugiriu.

Nuotrauka iš https://www.facebook.com/events/354965061293192/